Kelionė į Lenkiją, Slovakiją ir Vengriją

    Mūsų blogas pristato naują skiltį "Kelionės". Juk vasara atostogų metas, ar ne? Kartais man taip norisi pakalbėti ne apie kosmetiką, o pasidalinti kažkuo, kas irgi kelia malonias emocijas ar prisiminimus.  Taip man kilo idėja pakalbėti apie keliones. Tad pradedam :)

     Prieš du metus su draugų ir pažįstamų kompanija keliavau į Vengriją. Tai buvo kelionė autobusu per Lenkiją, Slovakiją, iki Vengrijos sostinės Budapešto ir atgal. Kelionės maršrutą mums organizavo viena kelionių kompanija, kuri rūpinosi maršrutu, viešbučiais ir kitais privalomais dalykais. Žinoma, tokios kelionės autobusais nėra pačios patogiausios, nes didelę laiko dalį praleidi kelyje ir esi tarsi įkalintas toje kėdėje. Tad tokio tipo kelionės tinka ne visiems. Bet kita vertus, pakeliui galima daug ką aplankyti. 
    1 Diena. Pirmoji diena prasidėjo labai anksti. Reikėjo iš Vilniaus pajudėti apie trečią valandą ryte, nors tikėjausi vakare dar bent kelias valandas nusnūsti, bet iš jaudulio ir laukimo beveik nemiegojau. Dar ir dabar atsimenu, kad buvo šalta ir lietinga (buvo pati rugsėjo pradžia). Saule ir šiltomis atostogomis nė iš tolo nekvepėjo. Sulaukę visų atostogautojų greitai pajudėjome iš Lietuvos. Kuo labiau judėjome į pietus, tuo oras buvo šiltesnis ir pamiršome savo rudeniškus orus. Mūsų tikslas buvo dar tą patį vakarą įvažiuoti į Slovakiją, Lenkijoje sustojant kiek ilgėliau tik vienoje vietoje. Verta paminėti atskiru žodžiu Lenkijos pakelės kavines. Mes jau esame pripratę, kad ten viskas pigiau, bet maistas tose kavinėse ne tik pigus. Porcijos milžiniškos ir viskas labai riebu, kepsniai plaukia riebaluose, o salotose regis puodelis aliejaus supiltas. Fuii..... Net vyrams lenkiškos porcijos dydis buvo sunkiai įveikiamas. Matydama pro šalį einančius pietautojus su didžiulėmis lėkštėmis, nutariau patausoti savo skrandį ir užsisakiau tik barščių sriubos ir neprašoviau pro šalį. Nors nebuvo super skanu, bet vėliau neteko kamuotis nuo persivalgymo. 
   Pirmasis mūsų rimtesnis sustojimas buvo Lenkijos pietuose Čenstakavos miestas, kuriame pastatytas seniausias Lenkijos vienuolynas. Mes buvote  paleisti pasiganyti  po vienuolyno teritoriją. 

   Pirmiausia greitai užbėgome į varpinės bokštą, nes po pusvalandžio jis turėjo būti uždarytas. Pasigrožėjome miesto panorama, žinoma, ji nieko neypatinga, vyrauja seni daugiabučiai namai. 

    Visgi Čenstakava ne pramogų miestas, todėl ten ilgai neužsibuvome, tik pamankštinome sustingusias kojas. Mūsų tikslas buvo dar tą patį vakarą atsidurti Slokavijoje ir ten pernakvoti. Į Slovakijos teritoriją įvažiavome jau naktį, todėl nebebuvo įmanoma įžiūrėti jos nuostabaus gamtovaizdžio.

      2 Diena. Naktį praleidome trijų žvaigždučių viešbučio kambaryje, o dieną mūsų laukė įspūdžių kupina diena. Tai turbūt buvo įsimintiniausia kelionės diena. Slovakijos teritorijoje dunkso Aukštųjų Tatrų kalnai, kurie mane pakerėjo savo grožiu. Mes Lietuvoje neturime kalnų, todėl pirmą kartą savo gyvenime juos išvysti yra kažkas tokio nuostabaus ir nepakartojamo. Visą kelią iki Tatrų Lomnicos aikčiojome ir gerėjomės kalnų panorama. 

  Iš Tatrų Lomnicos keltuvais kilome į viršų iki kalnų ežero (Skalnate Pleso), šalia pastatyta observatorija, meteorologijos stotis, įrengtas nedidelis viešbutukas, baras ir apžvalgos aikštelė. Man, bijančiai aukščio, tas kėlimasis keltuvu buvo itin nejaukus potyris. Ten pasibuvome labai neilgai, truputį pasižvalgėse ir iškeliavome į kalnų žygį. Kalnus vagoja turistams pėsčiomis keliauti pritaikyti takeliai. Puiki panorama, gaivus oras ir džiugi nuotaika lėmė, jog kelių kilometrų žygio net nepajutome. 

   Kalnų tarpekliuose tarp miškų stovi Chatos, tai kalnų kavinės-užeiga, siūlančios keliautojams vietą atsipūsti bei gardų valgį. Mane nustebino, kad chatoje meniu radome net lietuvių kalba (kartu su slovakų, anglų ir rusų), pasirodo, tos užeigos šeimininkas yra kažkada emigravęs lietuvis, kuris pats mėgsta pasilabinti su tėvynainiais, jei tik tuo metu yra. Atvykus į Slovakiją verta paragauti jų tradicinės česnakinės sriubos. Išalkę kaip vilkai užsisakėme sriubos ir dar po antrą patiekalą. Česnakinė sriuba - tai daržovių sriuba su česnakais, skanu ir įmanoma pasigaminti kažką panašaus namuos. Pailsėję vėl iškeliavome miškų takais link Lomnicos viršukalnės. Jei iš pradžių keliauti buvo visai nesudėtinga, tai pabaigoje teko kopti uolomis. Tam pasiryžo tik jėgų dar turintys keliautojai, nes tai jau nebebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Nors jokios papildomos laipiojimo įrangos nereikėjo, tačiau teko atidžiai žiūrėti, kur pastatyti koją, nes nesunkiai galėjai paslysti ir nugarmėti žemyn. Sunku įvertinti, kokį atstumą ir kiek laiko kopėme, bet pasiekus tikslą buvo didžiulis palengvėjimas. Tą dieną dieną aš ir dar kelios merginos užsitarnavome kalnų ožkyčių pravardes, nes vos ne varžėmės tarpusavyje kas greičiau užlips. 

    Tatrų viršukalnėje (2634 m virš jūros lygio jei neklystu) yra įsikūręs aukščiausiai veikiantis paštas. Kas norėjo, tas galėjo išsiųsti atvirlaiškius namo arba tiesiog atsipūsti. Nors termometras rodė tik 12 laipsnių šilumos, bet buvote sukaitę lyg per karštymetį. Ten pat buvo galima atsigaivinti jų ypatinguoju gėrimu Petrovskij čai, kuris buvo ypač tinkamas tokiu momentu. Užsisakęs šio gėrimo gauni puodelį saldžios arbatos ir stikliuką likerio. Pats tas pakurstyti šilumą viduje, tai kūnas jau pradeda jausti kalnų vėsą. 

   Pasigrožėję gamta vėl nusileidome žemyn tomis pačiomis uolomis ir kalnų takais patraukėme į kitą pusę nei atėjome. Paskutinis kelionės etapas buvo nusileidimas funikulieriumi iki miestelio. Kalnuose prabuvome visą dieną, nukeliavome gal apie 20 km takais, takeliais, kvėpavome šviežiu oru ir džiaugėmės puikia diena. Naktį praleidome tame pačiame viešbutyje.

   3 diena. Ryte buvo tikras iššūkis atsikelti iš lovos. Nors dieną kalnuose kaifavome, bet mūsų raumenims tai buvo tikras žygdarbis. Dėl to iš lovos ridenausi susiraukusi lyg citriną į burną gavusi. O padarinius dar ilgai jutau. Ir ne tik man vienai taip buvo, tą vieną visą mūsų grupė panašėjo į inkščiančių ir kreivai kojas statančių senolių būrį. Bet tai kelionės entuziazmo nė kiek nesumažino. Ryte iš viešbučio patraukėme link Vengrijos. Vengrijoje apsilankėme jos senojoje sostinėje Vyšehrade. Kažkada didingos pilies pelėsiais ir kerpėm apaugę griuvėsiai dunkso šalia Dunojaus upės vingio. Tik dalinai atstatyta Vyšehrado pilis savo istorine reikšme prilygtų Trakų piliai. Atstatytoje dalyje įrengtas muziejus, o kitur paliktos apgriuvusios sienos.

  Iš Vyšehgrado toliau keliavome link kito seno Vengrijos miestelio - Sentendrės, kuris jau visai nebetoli Budapešto.  Miestelis išsiskiria senąja architektūra, spalvingais namais, kylančiai bažnyčios bokštais bei pirmuoju Europoje Marcipanų muziejumi. Pirmiausia užsukome į Marcipanų muziejų. Ar žinote, kas tie marcipanai. Tai trintų migdolų ir miltinio cukraus gaminys. Tik šiame muziejuje jis panaudotas ne konditerijos gaminių gamybai, o skulptūrų lipdymui, nes marcipanų masė minkoma tarsi plastilinas. Iš marcipanų masės teko išvysti ne tik įvairias figūrėles, pastatų kopijas, bet ir realaus dydžio skulptūras. 

    Po muziejaus aplankymo degustavome vengrišką vyną. Teko paragauti šešių rūšių skirtingų vynų pradedant nuo baltojo baigiant raudonuoju. Žinoma, kiekvienam teko vos po kelis gurkšnelius. Ten pat buvo galima įsigyti patikusio vyno butelį be parduotuvės antkainio. 

  Iš Sentendrės toliau pajudėjome į Budapeštą. Kadangi jau buvo naktis, tai  nėjome į miestą, likome nakvoti viešbutyje. 

  4 diena. Šoje vietoje noriu pasakyti, jog pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo Budapešte vykstanti konferencija, apie kurią nepasakosiu, kad neapkaltintumėte manęs kažkokia reklama ar propagavimu. Kad visa kelionė būtų įdomesnė ir naudingesnė, užsisakėme ekskursijų programą iš kelionių agentūros, kuri buvo sudaryta pagal mūsų pageidavimus. Todėl trečdalį laiko, kurį atbuvome Budapešte, užėmė mūsų konferencija, todėl ne visą laiką galėjome pažindinti su miestu. O Budapešte nuveikti ar pamatyti galima daug. 

  Pirmiausia diena prasidėjo nuo žinomiausių  miesto architektūrinių paminklų lankymo. Vedžiojami gido grožėjomės Karališkaisiais rūmais,  Šv. Stepono bazilika, Šv. Mato bažnyčia, iš tolo matėme žymiausią sostinės Parlamento rūmus, ėjome per Grandinių tiltą, aplankėme Žvejų tvirtovę-rūmus. Tiesa, dažniausiai pasivaikščiojome gatvėmis, kiemuose aplink lankytinus objektus, nes kai kur buvo nepigus įėjimas, o kai kur tiesiog laiko pritrūko. Lakstėme, kad kuo daugiau pamatyti. 

Karališkieji rūmai

Šv. Mato bažnyčia

Gynybinė siena - Žvejų rūmai

Parlamento rūmai

Šv. Stepono bazilika

  Kelias valandas pasibuvę konferencijoje vėl išskubėjome tyrinėti Budapešto. Vakarinei programai buvo keli pasirinkimai: aplankyti zoologijos sodą, išsimaudyti mineraliniuose baseinuose arba toliau tyrinėti miesto gatves. Dėl laiko trūkumo teko rinktis tik vieną variantą. Mano pasirinkimas buvo aplankyti zoologijos sodą. Su grupele kompanionų nukeliavome pasigrožėti gyvūnais. 
   Zoologijos sodas labi didžiulis, net per kelias valandas jo neįmanoma gerai apžiūrėti. Ten galima išvysti ne tik gyvūnus, bet ir botanikos sodus, roplius, žuvų akvariumus, net drugelių sodus. Laikas ten taip užsimiršo, kad pasižiūrėjus į laikrodį pasibaisėjom. Buvome apžiūrėję gal tik kokį trečdalį zoologijos sodo, o laiko turėjome mažiau negu pusę. Todėl toliau stengėmės kuo greičiau apžiūrėti gyvūnus netūpčiojant prie kiekvieno narvo. Kad spėtume laiku į autobusą, turėjome mažesnius gyvūnus praleisti, o ruonių baseinai jau buvo uždaryti. Todėl ėjome apsižvalgyti į didžiuosius gyvūnus: liūtus, tigrus, raganosius, žirafas, žmogbeždžiones, dramblius, begemotus (kurie niekaip nelindo iš vandens). Po zoologijos sodo buvome nuvežti į savo 4 žvaigždučių viešbutį ir toliau ten vyko after party tarp kambarių. 

   5 diena. Didžiąją dienos dalį užėmė konferencija, todėl miesto apžiūrai liko ne itin daug laiko. Užtat spėjome pasimėgauti naktiniu Budapeštu. Miestas turistams siūlo naktinį kruizą Dunojaus upe. Iš tikrųjų labai gražu ir romantiška. Plauki upe ir grožiesi apšviesta architektūra. Beje visi žymiausi Budapešto statiniai stovi šalia Dunojaus kranto, todėl įmanoma pasigrožėti jų apšviestais siluetais. Iš tikrųjų iš toliau ir naktį tie pastatai atrodo netgi dailiau nei dienos metu, nes nebesimato smulkių defektų. Toks pasiplaukiojimas upe truko beveik valandą laiko, kiekvienas gavome po taurę vyno ir klausėmės gidės pasakojimo apie miestą, o vėliau tik mėgavomės muzika. Tokia pramoga kiekvienam kainavo po 10 eurų, jei gerai atsimenu.

    Toliau keliavome ant aukščiausios Budapešto kalvos apžvelgti visą miesto panoramą. Tai lyg Trijų kryžių kalnas Vilniuje, tik kad stovi kitos skulptūros. Labai gerai matėsi apšviestas Budapešto centras, bet toliau jau tamsa dengė miesto kontūrus. Nenuostabu, toliau gyvenamieji rajonai ir tamsoje žypčiojo tik langų šviesos. Na, su paprastu fotoaparatu buvo sunkoka tinkamai nufotografuoti miesto panoramą, bet tikiu, jog įsivaizduojate. Tai buvo paskutinis vakaras Budapešte. Iš pat ryto jau keliavome atgal link Lietuvos. 

    6 diena. Prieš akis daugybę kelio. Kitaip sakant ilgas kelias autobusu. Laiką bandėme prastumti dalindamiesi visi savo kelionės įspūdžiais, žaisdami kortomis ar tiesiog plepėdami įvairiomis temomis. Kadangi Slokavijoje jau nebesustojome, norėjome spėti įvažiuoti į Lenkiją, kur buvo mūsų nakvynė. Lenkijoje apsilankėme Veličkos druskos kasyklose. Tai miestas Lenkijos pietuose, kur nuo XIII a. buvo kasama druska. Nuo 1996 metų druska jau nebekasama, nes kasyba tapo nepelninga ir šiuo metu ten vykdomos tik turistų ekskursijos. Pasivaikščiojome iškastais tunelių takais, apžiūrėjome kaip taip laikais buvo išgaunama druska ir iškeliama į paviršių, apžiūrėjome požemines menes ir aplinkui vien druska. Kadangi ten buvo prietema, tai mano paprastas fotoaparatas nesugebėjo išgauti kokybiškų nuotraukų, todėl įkeliu tik kelias. 

  Įstabiausia kasykloje buvo didžioji menė, kurioje įkurta koplyčia. Gidas minėjo, jog ten net organizuojamos vestuvės ar kitos šventės. Tai didelė erdvi menė, kur viskas, ir skulptūros, ir altorius iš druskos. Kadangi toje vietoje buvo draudžiama fotografuoti, nebent nusipirktum leidimą, tai įkeliu nuotrauką iš interneto. 

Nuotrauka paimta iš interneto

    Dalis žmonių buvo nusivylę šia ekskursija, kad be tunelių beveik daugiau nieko nematė.  Bet ne į papuošimus reikia žiūrėti, čia juk kasykla, o ne architektūros šedevras. Reikia pamąstyti, kiek metų  ir pastangų žmonėms prireikė iškasti tokius tunelius, juk kasama buvo su kirtikliais ir kitais rankiniais įrankiais, o ne mašinomis. Kasykla buvo buvo eksploatuojama nuo 13 a. iki 20 a. pabaigos. Tokį ilgą laiką. Gal dėl to, kad turiu inžinerinį išsilavinimą, kitomis akimis žiūrėjau į kasyklos tunelius, mane labiau stebino tas atliktas juodas varginantis darbas, tie mediniai įtvirtinimai ir sienų sustiprinimai, o ne druskos skulptūrėlės. Sunku pasakyti kiek laiko užtrukome po žeme, ar kiek kilometrų nukeliavome tuneliais, bet man patiko. Kai jau išlindome į žemės paviršių, jau temo.

   Po kasyklų Atvykome į Krokuvą labai vėlai ir man jau nebebuvo jėgų išeiti į miestą pasižmonėti. Nors, tiesa, buvo keletas ištvermingųjų, kurie paaukojo savo poilsį ir miegą. Griuvau į lovą palaimingu miegu ir viskas. 

    7 diena. Paskutinioji diena. Daugiau nieko neaplankėme, sustodavome tik pavalgyti ar pamankštinti kojas. Taip ir grįžome į Vilnių. 

   Bet kokia kelionė palieka daugybę įspūdžių ir prisiminimų, todėl man buvo malonu prisiminti savo prieš du metus buvusią kelionę. Vėl praversti senas nuotraukas, nors aš nesu jų mėgėja. Tikiuosi įrašas jums buvo įdomus. Rugsėjo pabaigoje keliausiu į Italiją 9 dienoms, iki to laiko manau spėsiu jums papasakoti apie savo pernai metų kelionę. 

Gerų jums atostogų:)

Jurgita