2014 m. kovo 6 d., ketvirtadienis

Pakalbėkime apie sulfatus

                                                                                       Ši nuotrauka yra ne autorės nuosavybė
      Sulfatai mums "dovanoja" nepaprastai gerą putojimą, švarumo jausmą ne tik plaukams, bet ir - kaip bebūtų gaila - indams, grindims ir viskam, kam išplauti reikia tiesiog gero putojimo. Jeigu kalbėtume tik apie kūno priežiūrą bei kosmetikos priemones, dažniausiai linksniuojami yra šampūnai. Bet ar žinote, kad šių detergentų taip pat galima rasti muiluose, dušo želėse, dantų pastose ir burnos skalavimo skysčiuose, skutimosi priemonėse, veido prausikliuose, veido ir kūno kremuose, šveitikliuose, kremuose nuo saulės, plaukų kaukėse, o galiausiai ir skalbikliuose bei minkštikliuose? Taip, sąrašas iš tiesų pribloškiantis, o ypač žinant, jog didžiąją dalį tokių produktų mes naudojame tiesiog kas dieną!
      Sulfatai - cheminis žodelis, jo apibrėžimas ne chemijos mylėtojoms tiesiog nieko nepasakys (sieros rūgšties druska jums ką nors sako?). Todėl, kad nesu chemijos mėgėja, o taip pat ir todėl, kad nesu tikra, kiek čia specialisčių skaito šį straipsnį, pasakysiu elementariai - sulfatus labai myli pramonė. Taip, šie detergentai ten labai paplitę. Visų pirma, jie nepaprastai pigūs, padeda konservantams, todėl dar labiau prailgina galiojimo laiką (nors patys vieni nėra konservuojanti medžiaga). Pramonėje jie taip pat naudojami dėl savo gebėjimų nuostabiai išvalyti riebalų dėmes (prisiminkite kokią nors spindinčią Cillit Bang reklamą ar moteris, aikčiojančias, jog palaidinės dėmės kaip nebūta, panaudojus nuostabųjį skalbiklį!) ar bet kokios kitos kilmės nešvarumus. Būtent dėl šio puikaus sugebėjimo, sulfatai dažniausiai ir naudojami kūno priežiūros priemonėse. Kaip ir minėjau, jie gerai putoja, taip sukurdami švarumo jausmą, kuris mums, moterims, ypač patinka. Deja, mūsų odai jie absoliučiai netinkami. Prieš apžvelgiant bloguosius aspektus, reikėtų įvardinti jų kaltininkus:
  • Ammonium Lauryl Sulfate (ALS);
  • Sodium Laureth Sulfate (SLS) arba Sodium Dodecylsulfate;
  • Sodium Lauryl Sulfeacetate;
  • Sodium Myreth Sulfate.
      Štai ši ketveriukė yra laikoma pavojinga sveikatai. Ir visai ne be reikalo. Pradėkime nuo paprasčiausių alerginių reakcijų. Ar jums nebūna, jog kartais niežti galvą po galvos trinkimo? Tai ir vadinama alergija. Niežulys, paraudimas, raudonos dėmės, pavyzdžiui, ant kūno, veido... 1983 metais Amerikoje buvo atliktas tyrimas. Mokslininkai ištyrė, jog vos 0,5 procento SLS koncentracijos gali sukelti nedidelę alerginę odos reakciją, o esant 10-30 procentų koncentracijai net sužadinti odos uždegiminius procesus. Palyginimui: kai kuriuose muiluose yra net 30% SLS koncentracija. 
      Deja, alergizuojama ne tik oda, bet ir akys. Jei esate suaugusi moteris, laiku išplovusi produktą iš akių atsipirksite tik nemaloniu niežėjimu. Tačiau, jeigu turite vaikų, iš tiesų turėtumėte susirūpinti. Kaip žinia, vaikai ne itin atidžiai plauna galvą, dažnai dalis šampūno patenka į akis, vaikučiai neskuba išplauti, tik patrina rankutėmis ar dažniausiai kantriai pakenčia. Sulfatai gali sukelti akių vystymosi problemų, kas ir yra ypač pavojinga vaikams. Verta paminėti, jog vaikai viską absorbuoja žymiai lengviau ir greičiau.
      Dabar tikriausiai pasakysite, kad esant tokiam trumpam kontaktui su oda (sakykime, plaunant galvą, veidą ir panašiai), priemonė nespėja įsigerti. Tačiau sulfatai itin greitai absorbuojami odos, o tai reiškia, jog jie kaupiasi organizme ir gali pakenkti vidaus organams. Prasiskverbdami pro audinius, šie kaupiasi širdies, kepenų, plaučių ir galvos srityse. Turbūt apie pasekmes kalbėti nei nereikia.
      Detergentai, reaguodami su kitais ingridientais, gali sudaryti ir puikius kancerogeninius junginius. Santykyje su TEA (Dietanolaminu) gauname NDELA molekulę, plačiai moksle žinomą kancerogeno pavadinimu. 
      Jie prisideda ir prie plaukų slinkimo, ir prie galiukų šakojimosi, ir prie natūralaus odos, plaukų sebumo išskyrimo sutrikdymo. Oda, norėdama apsisaugoti nuo šių aršių putoklių, išskiria daugiau sebumo: veido poros ima kimštis, plaukai greičiau riebaluojasi. Tada mes bėgame pirkti "kažko nuo spuogų, nuo per greito plaukų riebalavimosi, nuo išsišakojusių galiukų" ir patenkame į užburtą ratą, nes tokiu atveju taip pat vargu ar renkamės natūralius produktus: plaukų galiukus "pamaitiname" silikonais (kartais keista, kaip per vieną dieną galiukai tampa glotnūs, lyg ką tik nukirpti), riebumą reguliuojame sausinančiomis priemonėmis, na, o su slinkimu kovojame tais pačiais šampūnais, nuo kurių ir "susirgome". Tiesa, galite susidurti ir su atvirkštiniu procesu - odos sausėjimu.
      Savaime suprantama, tokia negalavimų puokštė nebus pristatyta prie jūsų namų durų vos tik panaudojus produktų su šiais ingridientais. Tam reikia ne vienerių ir ne dvejų metų. Galbūt net dešimties ar daugiau, jei kalbėsime ne apie alergines reakcijas, o šį tą rimčiau. Bet visgi viskas prasideda nuo pačių mažiausių dalykų (ar čia labiau tiktų pasakyti dozių?). Kosmetikos pramonė leidžia sau naudoti tokius ingridientus dėl to, jog jų kiekiai yra labai maži. Ir vėl žodis maži, ar ne? Maži dalykai.
      Ką daryti norint viso to išvengti? Pasakysiu du žodžius: skaityti etiketes :) juk nenorite ant savęs tepti kremo, kurio sudedamoji dalis buvo naudojama Vietnamo kare kaip cheminis ginklas? 
      Na, ir galiausiai pabaigai pateiksiu jums išties įdomų video, kuriuo galima papildyti mano straipsnį. Įdomiausia dalis prasideda nuo maždaug devintosios minutės :)


Laura

4 komentarai:

  1. Ką tik baigiau šampūną, kursi visiškai neputojo...Gal jis ir labai geras mano plaukams (iš tikrūjų plaukai mažiau sausėjo), bet mane tai tikrai erzno. Kad pasiekčiau savo įsivaizduojamą galvos švarumą plaukus plaudavau 3 kartus iš eilės...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Judita, kokį šampūną konkrečiai naudojote? Jeigu norite putojančio efekto, ieškokite šampūno, kurio sudėtyje yra Sodium Cocoamphoacetate :) tai iš kokosų išgaunamas putoklis. Beje, vienintelis natūralus gamtoje :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Kaip supratau, sulfatai yra rūgštys. Pilti rūgštį ant galvos - skamba žiauriai:) Įvairiuose dalykuose visada galima rasti ir gerąją pusę. Juk rūgštis puikiai valo ir gal net nekenkia, jei yra naudojami minimalūs kiekiai. Būtų įdomu kokie kiekiai yra leistini pagal įvairius standartus? Aišku, natūralūs produktai yra geriausi, bet jie ne visiem jie turbūt įperkami. Pasigedau daugiau informacijos apie dantų pastų sulfatus. O ar lietus turi sulfatų? Lauksiu tęsinio:)

    Burbuliukai man mieli,
    putos žaidžia ugnimi,
    ir sulfatai įtartini,
    gal jie slenka dangumi?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Marijau, sulfatai yra druska, o ne rūgštis, tai yra sieros rūgšties ir kito elemento (pvz natrio) cheminės reakcijos produktas:) Jei atidžiai perskaitėte straipsnį, jame Laura parašė koks neigiamas naudojimo poveikis:) Trumpai tariant, veikia agresyviai mūsų odą, per agresyviai valo, todėl išsausina odą, odą stengiasi apsisaugoti ir atstatyti normalią savo būseną, todėl išskiria daugiau riebalų, todėl greičiau susiriebaluoja plaukai, ir taip prasideda pasaka be galo:) Rezultatas - pleiskanos, niežėjimas, greitas riebalavimasis ir t.t.
    Dantų pastose dažniausiai naudojamas natrio laurilsulfatas (Sodium Lauryl Sulfate) - trečias pagal kenksmingumą dantų pastų ingredientas. Manoma, dėl jo burnos ertmėje atsiranda mažos pūslelės ir žaizdelės. Į dantų pastas dedama dėl putojimo. Be to natrio laurilsulfatas dirgina odą, akis ir kvėpavimo takus. Gali pažeisti kepenis, plaučius ir imuninę sistemą. Yra įrodymų, kad gali turėti neigiamą poveikį vaisingumui.
    Žinoma egzistuoja standartai ir kiti reikalavimai, kurie nurodo kiek procentų medžiagos gali būti gaminyje. Pačiame gaminyje gal ir naudojamas maksimalus leistinas kiekis, bet įsivaizduokite jog turime šampūnus, muilus, prausikliusir t.t., kiek visko per dieną mes naudojame, bendrai susumavus kiekius tikriausiai viršijame normas. Net jei ir žinotume leistinus kiekius, kiek gali sunaudoti žmogus nekenkdamas savo organizmui, iš to būtų mažai naudos. Ar pastebėjote, jog ant etikečių rašoma tik sudėtinių medžiagų pavadinimai, tačiau nerašoma kiek kiekvienos medžiagos yra (pvz maiste rašoma kiek yra baltymų, riebalų, angliavandenių, cukraus ir t.t.). Nebent jei yra griežtas reikalavimas nurodyti konkrečios medžiagos kiekį ant pakuotės.

    AtsakytiPanaikinti